"Johną Scalzi žinojau kaip neblogą kosminės sf rašytoją. Ką jau ten neblogą � „Old Man‘s War� knygos buvo nominuotos Hugo premijai, o romanas „Redshirts� ją ir laimėjo. Bet kam nedalina, patikėkit.
Tuo tarpu „Pradedantysis piktadarys� � visai iš kitos operos. Pirma, jokio kosmoso � viskas vyksta mūsų senutėje Žemėje. Ir ne kada nors ateityje, o tiesiog dabar. Antra � knyga kur kas panašesnė į kokius nors Bondiados filmus, nei į ankstesnę, man pažįstamą Scalzi kūrybą.
Bet.
Bet smagi Scalzi rankelė niekur nedingo. Rašo smagiai, pagauliai � ir posakis „negalėjau atidėti knygos į šalį� šįsyk nei kiek neperdėtas (netikit? � knygą gavau tik šįryt, Q.E.D.). Tai, kad Scalzi knygose nestinga humoro, man irgi patinka. O šioje � jo bene daugiausiai (gal lygintis bandytų nebent „Redshirts�, nors ne � nebandytų).
Na, bet reikia bent trumpai ir apie turinį, ane?
Čarlis � visiškoj šiknoj. Iš darbo išmestas, žmona paliko, šiaip ne taip ver�iasi būdamas pakaitiniu mokytoju. Jo katė Hera maitinasi, ko gera, geriau, nei pats Čarlis.
Ir štai jis sužino, kad pasimirė jo turtuolis dėdė, su kuriuo Čarlis nebendravo nuo tada, kai buvo penkerių metų amžiaus. Pirmiausiai tenka sudalyvauti laidotuvėse, į kurias atsiųstų vainikų užrašai mažų mažiausiai glumina. „Čiulpk, byby gauruotas!� � dar ne pats išradingiausias. O netrukus paaiškėja, kad dėdė jam kai ką paliko. Būtų gerai, kad milijonus, bet panašu, kad ne dolerių, o problemų.
Ir taip � �ia yra katukai! Ok, nebūsiu seksistas � katės. Negana to � protingos.
Tai negi abejojat, kad duosiu penkis iš penkių?
"