What do you think?
Rate this book
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002-2015
Pratarmė šios knygos skaitytojams
Pirmiausia. Kai 2004-2015 metų fragmentai jau buvo paskelbti „Šiaurės Atėnuose� (2018 rugsėjo 21 � 2019 kovo 8), netikėtai atsirado (per stebuklą išvengęs ugnies) 2002-2003 metų sąsiuvinis. Su juo atlikau tą pačią (aprašytą pirmojoje pratarmėje) operaciją: šį tą išsiplėšiau, kitką pasiunčiau i krosnį, iš tų naujųjų išplėšų kai ką atrinkau ir skelbiu čia. Kadangi minėtame sąsiuvinyje prirašyta palyginti labai daug, tai ir šioji, tik dvejus metus aprėpianti dienoraščių dalis, neproporcingai išsipūtė. Ką gi, gal kas nors joje ras kokio nors įdomumo. Dabar tik baisu, kad neišdygtų dar ir 2001 metų sąsiuvinis. Ką su juo reikėtų daryti?
Antra. Jau prieš skelbdamas išplėšąs „Šiaurės Atėnuose� numaniau, kad jos bus įdomios nedaugeliui. Pasirodo, mano lūkesčiai buvo pranokti: jos buvo įdomios (bent jau sprendžiant iš elektroninio laikraščio varianto) labai nedaugeliui. Bet� Kadangi tebesilaikau nuomonės, jog skelbti tekstą verta net tuomet, jei iš jo šį tą pasiims tik kokie du skaitytojai, tai ir skelbiu. O atsižvelgdamas į būsimą nepopuliarumą, knygelę dedikuoju tik antrojo aukšto gyventojams. Mat galvoju, kad antruosiuose aukštuose (bent jau Lietuvoje) vis dar gyvena mažiau žmonių nei pirmuosiuose. Be to, tai tiesiogiai susiję su manimi: aš irgi gyvenu antrajame aukšte. Vadinasi � dedikacija skirta panašiems į�
Ir trečia. Man tebegalioja Rolando Bartheso sąvoka „autoriaus mirtis�. Taigi, aš sutinku su prancūzų teoretiku, jog paskelbęs tekstą autorius tarsi numiršta: kiekvienas gali skaityti jį (tekstą) kaip nori, suprasti kaip nori, interpretuoti kaip nori� Ir jokios rašytojo pastangos ką nors šiuo požiūriu reguliuoti vaisių neduos. Vis dėlto� Manyje nėra visiškai miręs ir užmojis kištis į kitų (t. y. mano skaitytojų) skaitymą. Esu tai ne sykį pademonstravęs. Tad ir dabar kiek užmaskuotai šitai padarysiu. Pasakysiu, kad iš visų dalykų, esančių tose išplėšose, man svarbiausi buvo du: pastangos nors mažumėlę pareguliuoti save ir mėginimai bent jau minimaliai minimaliai užčiuopti ryšį su kosmosu. Deja, deja� Kiek galiu spręsti iš pasisakymų tų, su kuriais teko šiuo klausimu komunikuoti, būtent minėtieji du dalykai rūpėjo� beveik niekam. Tai ir dejuoju dabar, tikėdamasis� Ir dar viena: tiesiog meldžiu tų, kurie paims šią knygelę į rankas, neskaityti jos vienu ypu nuo pradžios iki galo. Juk čia ne romanas, ne apysaka, netgi ne esė. Meldžiu skaityti po truputį, iš įvairių vietų, į kai ką pasigilinant, kai ką � iš viso praleidžiant.
Ir dar ketvirta. Kadangi atsirado Lietuvos žmonių, suirzusių dėl to, jog jie nežino, kas tie „Fragmentuose� minimi Algiai K. ir Danguolės B., tai iššifravau lietuvių kultūros lauko veikėjų asmenvardžius, nurodžiau jų veiklos sritį ir pridedu tą „sąrašėlį�. Be to. J knygą pasiprašė dar du tekstai. Vienas � apie mano bičiulystę su Sigitu Geda (parašytas tuoj po jo mirties). Kitas (dunksojęs manyje tik ankstesnės knygos pristatyme pasakytos kalbos pavidalu) � apie mano kūrybos principus. Pasitariau su šio leidinio redaktore ir tuodu tekstu įsileidau.
2020 m. kovo 10 d.
Pirmiausia. Kai 2004-2015 metų fragmentai jau buvo paskelbti „Šiaurės Atėnuose� (2018 rugsėjo 21 � 2019 kovo 8), netikėtai atsirado (per stebuklą išvengęs ugnies) 2002-2003 metų sąsiuvinis. Su juo atlikau tą pačią (aprašytą pirmojoje pratarmėje) operaciją: šį tą išsiplėšiau, kitką pasiunčiau i krosnį, iš tų naujųjų išplėšų kai ką atrinkau ir skelbiu čia. Kadangi minėtame sąsiuvinyje prirašyta palyginti labai daug, tai ir šioji, tik dvejus metus aprėpianti dienoraščių dalis, neproporcingai išsipūtė. Ką gi, gal kas nors joje ras kokio nors įdomumo. Dabar tik baisu, kad neišdygtų dar ir 2001 metų sąsiuvinis. Ką su juo reikėtų daryti?
Antra. Jau prieš skelbdamas išplėšąs „Šiaurės Atėnuose� numaniau, kad jos bus įdomios nedaugeliui. Pasirodo, mano lūkesčiai buvo pranokti: jos buvo įdomios (bent jau sprendžiant iš elektroninio laikraščio varianto) labai nedaugeliui. Bet� Kadangi tebesilaikau nuomonės, jog skelbti tekstą verta net tuomet, jei iš jo šį tą pasiims tik kokie du skaitytojai, tai ir skelbiu. O atsižvelgdamas į būsimą nepopuliarumą, knygelę dedikuoju tik antrojo aukšto gyventojams. Mat galvoju, kad antruosiuose aukštuose (bent jau Lietuvoje) vis dar gyvena mažiau žmonių nei pirmuosiuose. Be to, tai tiesiogiai susiję su manimi: aš irgi gyvenu antrajame aukšte. Vadinasi � dedikacija skirta panašiems į�
Ir trečia. Man tebegalioja Rolando Bartheso sąvoka „autoriaus mirtis�. Taigi, aš sutinku su prancūzų teoretiku, jog paskelbęs tekstą autorius tarsi numiršta: kiekvienas gali skaityti jį (tekstą) kaip nori, suprasti kaip nori, interpretuoti kaip nori� Ir jokios rašytojo pastangos ką nors šiuo požiūriu reguliuoti vaisių neduos. Vis dėlto� Manyje nėra visiškai miręs ir užmojis kištis į kitų (t. y. mano skaitytojų) skaitymą. Esu tai ne sykį pademonstravęs. Tad ir dabar kiek užmaskuotai šitai padarysiu. Pasakysiu, kad iš visų dalykų, esančių tose išplėšose, man svarbiausi buvo du: pastangos nors mažumėlę pareguliuoti save ir mėginimai bent jau minimaliai minimaliai užčiuopti ryšį su kosmosu. Deja, deja� Kiek galiu spręsti iš pasisakymų tų, su kuriais teko šiuo klausimu komunikuoti, būtent minėtieji du dalykai rūpėjo� beveik niekam. Tai ir dejuoju dabar, tikėdamasis� Ir dar viena: tiesiog meldžiu tų, kurie paims šią knygelę į rankas, neskaityti jos vienu ypu nuo pradžios iki galo. Juk čia ne romanas, ne apysaka, netgi ne esė. Meldžiu skaityti po truputį, iš įvairių vietų, į kai ką pasigilinant, kai ką � iš viso praleidžiant.
Ir dar ketvirta. Kadangi atsirado Lietuvos žmonių, suirzusių dėl to, jog jie nežino, kas tie „Fragmentuose� minimi Algiai K. ir Danguolės B., tai iššifravau lietuvių kultūros lauko veikėjų asmenvardžius, nurodžiau jų veiklos sritį ir pridedu tą „sąrašėlį�. Be to. J knygą pasiprašė dar du tekstai. Vienas � apie mano bičiulystę su Sigitu Geda (parašytas tuoj po jo mirties). Kitas (dunksojęs manyje tik ankstesnės knygos pristatyme pasakytos kalbos pavidalu) � apie mano kūrybos principus. Pasitariau su šio leidinio redaktore ir tuodu tekstu įsileidau.
2020 m. kovo 10 d.
250 pages, Paperback
First published January 1, 2020
1 person is currently reading
62 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 10 of 10 reviews
August 29, 2021
Skaityti Andriuškevičiaus dienoraščius - labai gera patirtis, kažkokia nuraminanti. Pirmiausia turbūt tuo, kad knyga nesislepiant išdėliota kaip pokalbis ne su savimi, o su skaitytoju: pratarmėj Andriuškevičius rašo, kad iš sau nuolat rašomų dienoraščių didžiąją dalį sudegino, pasiliko tik kai kuriuos lapus, o iš tų lapų dar atrinko kelis įrašus, galvodamas apie du dalykus: "pastangos nors mažumėlę paredaguoti save ir mėginimai bent jau minimaliai užčiuopti ryšį su kosmosu" (p. 16). Tuo pat metu ir simpatiškas, šypseną keliantis, ir gilus-rimtas tikslas. Ir labai dialogiškas, užtai kai skaitai, jauti, tarsi tas rašantis su tavim kalbėtų, o ne tau preachintų ar užsiiminėtų savisklaida. Reta patirtis. Labai gera.
Skaičiau lėtai, su pertraukom, maximum po vienus metus per kartą. Kitaip nei AA eseistikoj, čia visi stasiai a. ir danguolės b. turi vardų sąrašą pačiam gale - taip tie dienoraščiai tampa ne tik asmeninėm refleksijom, bet ir kultūriniu dokumentu, matai, kas su kuo bendrauja, kas kam patinka ir nepatinka. Labai gyva. Įspūdį paliko daugybė dalykų, kai kur atskiros mintys-sentencijos, kai kur - kažkas bendriau:
1. Esu didelė Andriuškevičiaus eseistikos gerbėja, bet tikrai nuoširdžiai neįsivaizdavau, kaip ilgai ir kruopščiai jis rašo savo tekstus. Atrodo, jie tokie lengvi, apmesti lengva ranka ir lengvu žingsniu, o dienoraščiuose matyti, kaip jis ieško kiekvieno teksto pradžios, pabaigos, sąskambio, kaip tie tekstai jam nesiriša, o paskui susiriša ("Lyg ir šis tas rašosi. [...] Matau, kad dauguma sakinių tik ką nors teigia arba pasakoja. Jie nėra įkrauti, neturi valentingumo", p. 152). Visiškai naiviai įsivaizduodavau, kad esė, kaip apmąstymų žanras, parašomas daugmaž laikantis vienos virvės / minties. Bet, aišku, tokios esė kaip Andriuškevičiaus ar Radvilavičiūtės taip nesusikuria. Paskaičius apie "virtuvę" jos man pasidarė - gal ne tiek gražesnės, kiek artimesnės.
2. Iš pradžių buvo keista, kaip jis kalba apie knygas - be kitų detalių, visada pabrėžia, ar knyga turi "metafizinį matmenį". Paskui pagavau save, kad galvodama apie kitas knygas užduodu sau tą patį klausimą. Kai galvojau apie "Vernoną Subutexą", grynai tas ir šovė į galvą - šalia shock value, šalia viso žaismingumo čia yra dar kažkas, kas skiria knygą nuo visų "apie narkotikus" ar "apie benamius" - galbūt ta keista empatija / supratimas ir parodymas, kad visi dalykai - ir baisūs - turi savo vietą. Grynai metafizinis matmuo.
3. Kaip jis nuolat atmintinai mokosi eilėraščius - ne bet kokius, tuos kurie kabina:
4. Ir tas kalbėjimas apie save, matant ir savo būsenų kaitą, ir tai, ką vadintum ydomis, - labai gražus, toks iš amžinybės perspektyvos. Gražu, kad jis nuolat apie save skaito, įvertina ką perskaito ir iš tekstas-metatekstas daro dialogą apie bendrus dalykus.
Ir turbūt man gražiausias visoje knygoje pasažas:
Ir gražiausia vieta - kai jis kelissyk pusiau apgailestauja, pusiau prisipažįsta, kad niekad neišdrįso pasakyti Gedai, kad negertų. Suprasdamas, kad veikiausiai nebūtų nieko pakeitęs, kad realiai nieko nebūtų išgelbėjęs - bet vis tiek gailėdamasis.
Skaičiau lėtai, su pertraukom, maximum po vienus metus per kartą. Kitaip nei AA eseistikoj, čia visi stasiai a. ir danguolės b. turi vardų sąrašą pačiam gale - taip tie dienoraščiai tampa ne tik asmeninėm refleksijom, bet ir kultūriniu dokumentu, matai, kas su kuo bendrauja, kas kam patinka ir nepatinka. Labai gyva. Įspūdį paliko daugybė dalykų, kai kur atskiros mintys-sentencijos, kai kur - kažkas bendriau:
1. Esu didelė Andriuškevičiaus eseistikos gerbėja, bet tikrai nuoširdžiai neįsivaizdavau, kaip ilgai ir kruopščiai jis rašo savo tekstus. Atrodo, jie tokie lengvi, apmesti lengva ranka ir lengvu žingsniu, o dienoraščiuose matyti, kaip jis ieško kiekvieno teksto pradžios, pabaigos, sąskambio, kaip tie tekstai jam nesiriša, o paskui susiriša ("Lyg ir šis tas rašosi. [...] Matau, kad dauguma sakinių tik ką nors teigia arba pasakoja. Jie nėra įkrauti, neturi valentingumo", p. 152). Visiškai naiviai įsivaizduodavau, kad esė, kaip apmąstymų žanras, parašomas daugmaž laikantis vienos virvės / minties. Bet, aišku, tokios esė kaip Andriuškevičiaus ar Radvilavičiūtės taip nesusikuria. Paskaičius apie "virtuvę" jos man pasidarė - gal ne tiek gražesnės, kiek artimesnės.
2. Iš pradžių buvo keista, kaip jis kalba apie knygas - be kitų detalių, visada pabrėžia, ar knyga turi "metafizinį matmenį". Paskui pagavau save, kad galvodama apie kitas knygas užduodu sau tą patį klausimą. Kai galvojau apie "Vernoną Subutexą", grynai tas ir šovė į galvą - šalia shock value, šalia viso žaismingumo čia yra dar kažkas, kas skiria knygą nuo visų "apie narkotikus" ar "apie benamius" - galbūt ta keista empatija / supratimas ir parodymas, kad visi dalykai - ir baisūs - turi savo vietą. Grynai metafizinis matmuo.
Gegužės 15, sekmadienis. Einu į pabaigą su Kristinos romanu ["Silva rerum"], tikrai nebloga knnyga, nors metafizinio matmens neturi ir [skaitytojo] pasaulio suvokimo nekeičia. (p. 96)
3. Kaip jis nuolat atmintinai mokosi eilėraščius - ne bet kokius, tuos kurie kabina:
Spalio 22, šeštadienis. Pagaliau galutinai išmokau (ką tik) Mackaus "Sniegas baltavo ir man", nors fragmentus seniai mokėjau. Šį rytą šis eilėraštis mane itin jaudina. (p. 118)
4. Ir tas kalbėjimas apie save, matant ir savo būsenų kaitą, ir tai, ką vadintum ydomis, - labai gražus, toks iš amžinybės perspektyvos. Gražu, kad jis nuolat apie save skaito, įvertina ką perskaito ir iš tekstas-metatekstas daro dialogą apie bendrus dalykus.
Kovo 6, sekmadienis. Atidžiai perskaičiau Agnės tekstą ["7 meno dienose", apie "Vėlyvuosius tekstus"]. Geras.
Pagrindiniai minusai du:
a) per daug adoracinis;
b) pernelyg atkakliai kartojama schema "jis man davė tai ir tai".
Gerai, pasitelkusi snaigę, charakterizuoja mano tekstus, nusako jų pobūdį. (p. 112)
Sausio 23, trečiadienis. Vakarykštis suirzimas dėl atsiliepimų apie knygą ["Pro A. A. prizmę"] išblėso. Dieve! Juk to ir tikėjausi. Kam nepatinku aš <...>, tam nepatiks ir mano knyga. Galų gale, juk tai - gyvenimas, tikrovė. Tai ko aš noriu? Negyvenimo? Netikrovės? Kaip juokinga pasidaro! (p. 131)
Lapkričio 13, antradienis. Dėl teksto "7 meno dienose" [ten keli žmonės išspausdino apie AA panegiriką]. Vis dėlto geriau jo nebūtų buvę, nes:
a) jis vėl įbruko mane bereikalingo dėmesio centran;
b) jaučiu, kad premijos noras galvoje šmėsteli dažniau;
c) kai kas ten persūdyta;
d) tekstas sukels pavydo, pykčio, susierzinimo.
Bet, žinoma, negaliu nesidžiaugti, kad šitie žmonės mane myli. (p. 83)
Šiandien išsiunčiau "Š. A." savo "Atsisveikinimą su daiktais". Vis dėlto parašiau. Dabar jau atrodo, kad gal ir nėra visiškas šūdas. Žiūrėsiu, kaip atrodys vėliau. (p. 150)
Gegužės 27, trečiadienis [kaime]. Vakar iš Petro R. atsiėmiau man skirtą jo darbo medalį. Atrodau kaip pakartas. Kai pakreipiu devyniasdešimties laipsnių kampu - atrodau kaip gulintis ant lentos. G. labai nepatinka. Man - patinka. (p. 153)
Ir turbūt man gražiausias visoje knygoje pasažas:
Rugpjūčio 28, trečiadienis. Vakar baigiau rašyti rec. apie Tomą S. [jo knygą apie Mačiūną]. Nenoriu, kad ji būtų įžeidi. Bet savo estetinių judesių taip pat nenoriu išvengti. O būtent jie kartais atlieka įžeidimo darbą. (p. 33)
Ir gražiausia vieta - kai jis kelissyk pusiau apgailestauja, pusiau prisipažįsta, kad niekad neišdrįso pasakyti Gedai, kad negertų. Suprasdamas, kad veikiausiai nebūtų nieko pakeitęs, kad realiai nieko nebūtų išgelbėjęs - bet vis tiek gailėdamasis.
August 10, 2020
Ne dienoraštis, o tik fragmentai, kaip ir turi būti - tik tie gabalai, kuriuos leidžiama skaityti kitiems, ir todėl nesijauti kaip babytė, iš balkono stebinti kaimynus. Ir kadangi tie fragmentai yra iš dienoraščio, kurį parašė įdomus ir raštingas žmogas, todėl skaityti tikrai didelis malonumas. Be to, kažkaip stebėtinai nėra jokio maivymosi ar koketavimo. Kas ten labai gražu: metai iš metų augantis ir toks natūralus įsitraukimas į budizmą (atsargus, iš pradžių labiau turbūt į filosofiją, negu į religiją, bet tvirtas ir nuoseklus), skausmo ir mirties (mirčių) santūrūs, paprasti ir, tuo pačiu, nebanalūs aprašymai, ir - noras (šiek tiek vaikiškas, bet tuo pačiu blaivus ir išmintingas) truputį kuo nors, bent nedaug paaugti kiekvieną dieną. Vos vos pagerėti. Visos tos trys linijos labai gražios, bet paskutinė yra visiškai nuginkluojanti.
July 9, 2020
Kaip buvau pasiilgus Andriuškevičiaus visa ko įžodinimo meistrystės... Ir tuos trečiadienius VDA taip aiškiai prisiminiau. Mokė teksto suvokimo ir konstrukto. Smegenis išjudindavo kaip niekas kitas.
Ir dabar kelias neskaitytas knygas, kelias pastraipas pasižymėjau ir vis mintyse laksčiau "ar dar turiu kokių jo tekstų neskaitytų". Rankomis net tryniau iš to turėjimo malonumo.
Jaukūs sakiniai. Taupūs, bet talpūs žodžiai. Bet kur atsivertei, paskaitei puslapį ir sotu.
O dar egoistiškas malonumas, kai visi asmenvardžių trumpiniai aiškūs.
Sigitos Gedos gyvenimo fragmentai irgi taikliai bei labai asmeniškai paliesti. Lyg ir šiek tiek kitaip apie jo paskutinįjį periodą galvot pradėjau.
Ir dabar kelias neskaitytas knygas, kelias pastraipas pasižymėjau ir vis mintyse laksčiau "ar dar turiu kokių jo tekstų neskaitytų". Rankomis net tryniau iš to turėjimo malonumo.
Jaukūs sakiniai. Taupūs, bet talpūs žodžiai. Bet kur atsivertei, paskaitei puslapį ir sotu.
O dar egoistiškas malonumas, kai visi asmenvardžių trumpiniai aiškūs.
Sigitos Gedos gyvenimo fragmentai irgi taikliai bei labai asmeniškai paliesti. Lyg ir šiek tiek kitaip apie jo paskutinįjį periodą galvot pradėjau.
April 27, 2021
Dermė, formos ir turinio. Forma tiesiog glosto ranką, akį ir sielą (ačiū ne tik A. A., bet ir Sigutei Ch.). O turinys - nuo surfinijų iki kosmoso, beribis, tačiau nebaisus, gali bet kurioj vietoj įžengti ir leistis bet kurion pusėn n-matėje erdvėje. Myliu A. A. tekstus. Džiaugiuosi, kad jis vis dar atiduoda mums nematytų, lyg ir tokių pat, bet vis truputį kitaip. O kad vis kartas nuo karto užsimena apie mažą viltį, kad jo tekstai bent kiek keistų skaitytojus, tai prisipažįstu - keičia. Yra minčių, kurios įslinko į mano pasaulėžiūrą iš A. A. tekstų, susisuko mažus šilkinius kokonėlius ir kartais dovanoja minutę Ramybės. Grožio. Dermės.
December 31, 2020
Noriu daugiau dienoraščių!
January 31, 2021
Vienas iš mylimiausių lietuvių rašytojų. Visad džiugina pastebimos aplinkos grožis, net sakyčiau grakštumas ir tuo pačiu giluma. Šie dienoraščiai tokie mažažodžiai, bet turtingi turtingi.. Viskuo.
May 27, 2025
„Oye, hijo mío, el silencio�
Buvo labai įdomu skaityti šiuos A.A. dienoraščius. Skaičiau lėtai, su pasimėgavimu.
Ši knyga yra toks lobynas atrasti kitus, A.A. mėgstamus autorius, tai bus tikrai smagu tiems, kurie ieško kokybiškų tekstų, autorių, nuorodų, akiračiui praplėsti. Čia paprastas pastebėjimas, bet labai akivaizdus.
Džiugino, kokias smulkybes mato A.A. akis, ir kaip jas aprašo, tie gabaliukai man tokia poezija, toks trapumas:
�...kiek yra medžių, tiek yra ir šešėlių. Per kiek jų, eidamas keliu, turėjau peržengti, perbristi! Be to, vakarop, kai šešėliai ištįsta, jie turėtų užimti net didesnį plotą negu medžiai.� (29 psl.)
„Už lango tirta surfinijos.� (30 psl.)
„Sėdėjau nutviekstas gėlių.� (31 psl.)
„Vis pamirštu pasakyti, kaip atrodo geltonlapiai beržai apsnigto miško (o ypač kai dar ir sninga) fone. <...> atrodo kaip voveruškos piene.�
„Beržų lapeliai tokie maži, kad pro juos puikiai persiregi kamienai ir šakos. Medžiai atrodo kaip išsiuvinėti erdvėje.� (66 psl.)
„Ligoninės parke padarė įspūdį apsmukusios didžiulės tamsgeltonės astros: viduriukai kaip švieži kurmiarausėliai (...)� (117psl.)
Kurmiarausėliai! Neprisimenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokius jautrius, glostančius tekstus.
A.A. „vinukas�: „Sugalvojau (pusryčiaudamas), kad daug ką mano gyvenime paaiškintų principas „mąstyti gražiai� - kaip principų „mąstyti teisingai� ir „mąstyti dorai� priešprieša.� (50 psl.)
Faina: mąstyti gražiai. Gražiai, bet ir pjaunant į gylį, kedenant tuos įvairius pasaulio tvarkos, dėsningumo reiškinius (kas aš ir kur einu?).
Dar patiko: apmąstymai apie mirtį ir kančią. Didžiosios baimės: „Kasdien po kelis kartus imu bijoti gyvenimo. Tuomet kartoju: nebijok gyvenimo!�
Labai artima tas, kad sunkiomis, baimės valandomis, žmogus ima ieškoti būdų su savimi kalbėti, save raminti. Aš irgi tai darau, bent jau nepamirštu bandyti to daryti, kai yra sunku. Toks ir pripažinimas, kad savo skausme, kančioje esi vienas, dėl to turi būti toks truputį ir karys (nesipriešinantis, tiesiog pati ta laikysena). Save kiek „suimti�.
Patiko, kad čia A.A. apmąsto ir save, ir kitus. Toks žmogaus paveikslas, pažįstančio, pripažįstančio savo silpnybes, tuo pačiu, ieškančio būdų bent trupučiuką paaugti, prieiti prie šaltinio: „Nes kiekvienas nuveiktas darbas susieja su pasaulio įvairove, su būtimi, su kosmoso veikla.� (107 psl.)
Man buvo be proto gražu, kaip jis, atsisveikindamas su savo išėjusiais draugais, mintyse deklamuoja jiems jų, savo, kitų autorių eilėraščius. Taip gražu! (atrodo: toks ir yra poezijos tikslas (pala, koks?), bet kažką ten viduje labai suvirpino).
Liūdna, slogu tos vietos apie S. Gedą, kad buvo tokia baiminga draugystė, daug ko nepasakyta, prisibijota. Tuo pačiu, ta draugystė buvo tokia, kuri davė ir vieną gražią pradžią: „Jeigu ne Geda, tikrai nežinau, ar mano poetinė karjera būtų prasidėjusi.�. Labai fainai susiskaitė ir ta jų kelionė į Uralą: „Mus tiesiog hipnotizavo ikonos.�
O čia dar tokių porą pasibrauktų vietų:
„Vakar skambino Vytautas S. (...) Sakė, kad nuo dabar pradeda rimtai ruoštis mirti ir kad tai bus pagrindinis jo užsiėmimas. Aš pasakiau, kad tai labai rimtas ir teisingas sprendimas. Ką dar galėjau pridurti?�
„Ką bedarytum, tai per tave veikia visata, neįmanoma atlikti nė vieno ne jos judesio. (...) Telieka susitaikyti.�
„Manyje nesuspurda joks tekstas.�
„Rytas aušta (jau išaušo) gražus. Aušros oranžas pasklidęs migloto dangaus pilksvume. Čia ir visas grožis. Nėra tiesiogiškumo.�
Pabaigai darkart ta pati Lorcos eilutė (irgi iš knygos, kartoju, nes labai patiko) -
„Oye, hijo mío, el silencio�
Buvo labai įdomu skaityti šiuos A.A. dienoraščius. Skaičiau lėtai, su pasimėgavimu.
Ši knyga yra toks lobynas atrasti kitus, A.A. mėgstamus autorius, tai bus tikrai smagu tiems, kurie ieško kokybiškų tekstų, autorių, nuorodų, akiračiui praplėsti. Čia paprastas pastebėjimas, bet labai akivaizdus.
Džiugino, kokias smulkybes mato A.A. akis, ir kaip jas aprašo, tie gabaliukai man tokia poezija, toks trapumas:
�...kiek yra medžių, tiek yra ir šešėlių. Per kiek jų, eidamas keliu, turėjau peržengti, perbristi! Be to, vakarop, kai šešėliai ištįsta, jie turėtų užimti net didesnį plotą negu medžiai.� (29 psl.)
„Už lango tirta surfinijos.� (30 psl.)
„Sėdėjau nutviekstas gėlių.� (31 psl.)
„Vis pamirštu pasakyti, kaip atrodo geltonlapiai beržai apsnigto miško (o ypač kai dar ir sninga) fone. <...> atrodo kaip voveruškos piene.�
„Beržų lapeliai tokie maži, kad pro juos puikiai persiregi kamienai ir šakos. Medžiai atrodo kaip išsiuvinėti erdvėje.� (66 psl.)
„Ligoninės parke padarė įspūdį apsmukusios didžiulės tamsgeltonės astros: viduriukai kaip švieži kurmiarausėliai (...)� (117psl.)
Kurmiarausėliai! Neprisimenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokius jautrius, glostančius tekstus.
A.A. „vinukas�: „Sugalvojau (pusryčiaudamas), kad daug ką mano gyvenime paaiškintų principas „mąstyti gražiai� - kaip principų „mąstyti teisingai� ir „mąstyti dorai� priešprieša.� (50 psl.)
Faina: mąstyti gražiai. Gražiai, bet ir pjaunant į gylį, kedenant tuos įvairius pasaulio tvarkos, dėsningumo reiškinius (kas aš ir kur einu?).
Dar patiko: apmąstymai apie mirtį ir kančią. Didžiosios baimės: „Kasdien po kelis kartus imu bijoti gyvenimo. Tuomet kartoju: nebijok gyvenimo!�
Labai artima tas, kad sunkiomis, baimės valandomis, žmogus ima ieškoti būdų su savimi kalbėti, save raminti. Aš irgi tai darau, bent jau nepamirštu bandyti to daryti, kai yra sunku. Toks ir pripažinimas, kad savo skausme, kančioje esi vienas, dėl to turi būti toks truputį ir karys (nesipriešinantis, tiesiog pati ta laikysena). Save kiek „suimti�.
Patiko, kad čia A.A. apmąsto ir save, ir kitus. Toks žmogaus paveikslas, pažįstančio, pripažįstančio savo silpnybes, tuo pačiu, ieškančio būdų bent trupučiuką paaugti, prieiti prie šaltinio: „Nes kiekvienas nuveiktas darbas susieja su pasaulio įvairove, su būtimi, su kosmoso veikla.� (107 psl.)
Man buvo be proto gražu, kaip jis, atsisveikindamas su savo išėjusiais draugais, mintyse deklamuoja jiems jų, savo, kitų autorių eilėraščius. Taip gražu! (atrodo: toks ir yra poezijos tikslas (pala, koks?), bet kažką ten viduje labai suvirpino).
Liūdna, slogu tos vietos apie S. Gedą, kad buvo tokia baiminga draugystė, daug ko nepasakyta, prisibijota. Tuo pačiu, ta draugystė buvo tokia, kuri davė ir vieną gražią pradžią: „Jeigu ne Geda, tikrai nežinau, ar mano poetinė karjera būtų prasidėjusi.�. Labai fainai susiskaitė ir ta jų kelionė į Uralą: „Mus tiesiog hipnotizavo ikonos.�
O čia dar tokių porą pasibrauktų vietų:
„Vakar skambino Vytautas S. (...) Sakė, kad nuo dabar pradeda rimtai ruoštis mirti ir kad tai bus pagrindinis jo užsiėmimas. Aš pasakiau, kad tai labai rimtas ir teisingas sprendimas. Ką dar galėjau pridurti?�
„Ką bedarytum, tai per tave veikia visata, neįmanoma atlikti nė vieno ne jos judesio. (...) Telieka susitaikyti.�
„Manyje nesuspurda joks tekstas.�
„Rytas aušta (jau išaušo) gražus. Aušros oranžas pasklidęs migloto dangaus pilksvume. Čia ir visas grožis. Nėra tiesiogiškumo.�
Pabaigai darkart ta pati Lorcos eilutė (irgi iš knygos, kartoju, nes labai patiko) -
„Oye, hijo mío, el silencio�
November 24, 2024
Pradėsiu nuo to, kad visuomet sunku vertinti dienoraštį kaip žanrą, o juo labiau dar gyvo žmogaus, nes kritikuoti dienoraštį - tarsi kritikuoti charakterį (ką nevengia daryti pats A.A. su Niliūno tomais). Bet čia ne ta knyga, kuri kelia norą kritikuoti (ta piktąja prasme). Apart to, kad šiokį tokį erzulį skaitant sukėlė be vertimo paliktos rusiškos citatos - tikriausiai vien dėl mano kalbos neišmanymo, nes angliškos juk neerzina, bet vis tiek. O dabar prie gerų dalykų.
Viena yra kai dalinamasi nuomone per interviu ar atidžiai sustyguotoje esė, kita - intymiai dienoraštyje; mintis gal ir ta pati, bet išeigos taškas kitas. Būtent šitoje knygoje labai jaučiasi, kad ruošiant spaudai nuoširdžiai galvota apie skaitytoją, nes rodos viskas, kas nereikalinga - iškupiūruota. Tai, kas lieka išplėšius ir išredagavus - kasdienybės ir kultūros trupinėliai su charakteringu perleidimu per save. Užtat galutinis rezultatas ir yra toks džiuginantis, be bereikalingo triukšmo. Jaučiu prielankumą autoriaus pamąstymams, kasdienybiškiems (bet ne kasdieniškiems) impresionistiniams pastebėjimams (itin mielas pasikartojančių motyvų, kad ir tų pačių surfinijų, rutiniškumas). Na juk tokie gražūs dekonstruotu erškėčių vainiku virstantis balkonas ar delnu šešėlius gaudanti Marijos statula. Žavi nenuilstamas A.A. bandymas suprasti pasaulį jį kategorizuojant - labai pagaulios įžvalgos, nors protarpiais ir kiek redukcionistiškos; sudėliojimai į stalčiukus padėjo aiškiau įsisąmoninti skirtingus galimus santykius su tekstais (ir su savim - pavyzdžiui, per savęs matymą kaip “parašytą, iš šalies� ar kaip filmo personažą). Dar labai gražu, kaip A.A. galvoje sukasi ir ant liežuvio galo sėdi poezija - vis cituojama, apmąstoma, deklamuojama. Kiek mažiau asmeniškai aktualūs buvo budistinės pasaulėžiūros pasvarstymai, bet ir tarp jų pavyko rasti sau bendražmogiškai pritaikomų dalykų. Fragmentuose gausu vienio su pasauliu apmąstymų (”ramindamasis - pasaulį raminu�) ir tame fone nemažai išgyvenimo dėl jaučiamų barjerų kontaktui su pasauliu (ir tekstais / per tekstus). Visumoje gaunasi patrauklus balansas tarp transcendencijos siekio, bandymo prisijaukinti anapusybę ir mažo, jaukaus gyvenimo, pasižyminčio apibrėžtomis ribomis, jusliškumu, žemiškumu. Įkvepia tarsi pro nėriniuotą užuolaidą vis prasišviečiančios dienoraščių autoriaus pastangos ir noras kasdien bent truputį pasistūmėti link šviesos ir gerumo. Nors daug apmąstymų apie kančią, bet pats knygos skaitymas - vienas malonumas. 5 iš 5. Smalsu, ar vis dar išlieka dienoraščių rašymo disciplina.
Viena yra kai dalinamasi nuomone per interviu ar atidžiai sustyguotoje esė, kita - intymiai dienoraštyje; mintis gal ir ta pati, bet išeigos taškas kitas. Būtent šitoje knygoje labai jaučiasi, kad ruošiant spaudai nuoširdžiai galvota apie skaitytoją, nes rodos viskas, kas nereikalinga - iškupiūruota. Tai, kas lieka išplėšius ir išredagavus - kasdienybės ir kultūros trupinėliai su charakteringu perleidimu per save. Užtat galutinis rezultatas ir yra toks džiuginantis, be bereikalingo triukšmo. Jaučiu prielankumą autoriaus pamąstymams, kasdienybiškiems (bet ne kasdieniškiems) impresionistiniams pastebėjimams (itin mielas pasikartojančių motyvų, kad ir tų pačių surfinijų, rutiniškumas). Na juk tokie gražūs dekonstruotu erškėčių vainiku virstantis balkonas ar delnu šešėlius gaudanti Marijos statula. Žavi nenuilstamas A.A. bandymas suprasti pasaulį jį kategorizuojant - labai pagaulios įžvalgos, nors protarpiais ir kiek redukcionistiškos; sudėliojimai į stalčiukus padėjo aiškiau įsisąmoninti skirtingus galimus santykius su tekstais (ir su savim - pavyzdžiui, per savęs matymą kaip “parašytą, iš šalies� ar kaip filmo personažą). Dar labai gražu, kaip A.A. galvoje sukasi ir ant liežuvio galo sėdi poezija - vis cituojama, apmąstoma, deklamuojama. Kiek mažiau asmeniškai aktualūs buvo budistinės pasaulėžiūros pasvarstymai, bet ir tarp jų pavyko rasti sau bendražmogiškai pritaikomų dalykų. Fragmentuose gausu vienio su pasauliu apmąstymų (”ramindamasis - pasaulį raminu�) ir tame fone nemažai išgyvenimo dėl jaučiamų barjerų kontaktui su pasauliu (ir tekstais / per tekstus). Visumoje gaunasi patrauklus balansas tarp transcendencijos siekio, bandymo prisijaukinti anapusybę ir mažo, jaukaus gyvenimo, pasižyminčio apibrėžtomis ribomis, jusliškumu, žemiškumu. Įkvepia tarsi pro nėriniuotą užuolaidą vis prasišviečiančios dienoraščių autoriaus pastangos ir noras kasdien bent truputį pasistūmėti link šviesos ir gerumo. Nors daug apmąstymų apie kančią, bet pats knygos skaitymas - vienas malonumas. 5 iš 5. Smalsu, ar vis dar išlieka dienoraščių rašymo disciplina.
July 22, 2020
Subtiliai, taupiai, bet giliai.
December 12, 2020
nors vietomis erzino, susiskaitė gan maloniai, tik nelabai suprantu, kam tai spausdinti. esė atrodo daug įdomiau ir prasmingiau.
Displaying 1 - 10 of 10 reviews
Can't find what you're looking for?
Get help and learn more about the design.