What do you think?
Rate this book
104 pages, Kindle Edition
First published August 6, 1975
Jeigu norite suprasti kurio nors istorinio periodo psichologinę ir dvasinę nuotaiką, nėra geresnio būdo kaip tiriantis ir atidus žvilgsnis į to meto meną, kadangi mene simboliais išreiškiama laikotarpio dvasia ir jos prasmė. Taip yra ne dėl to, kad menininkai stengiasi būti didaktiški, mokyti ar skleisti propagandą. Jeigu taip atsitinka, jų išraiškos galios sužlugdomos: ryšys su neaiškiais (galima pasakyti “pasąmoniniais�) kultūros lygiais sunaikinamas. Menininkai gali atskleisti tam tikro laikotarpio prasmę būtent todėl, kad meno esmė yra gyvas ir veiksmingas menininko ir jo pasaulio susitikimas.
Terminą “pasąmonė� vartoju kaip tam tikrą sutrumpinimą. Neegzistuoja toks dalykas kaip “pasąmonė�. Tiksliau būtų sakyti, jog egzistuoja neįsisąmoninti patyrimo matmenys (ar aspektai, šaltiniai). Tokia pasąmonę apibrėšiu kaip įsisąmoninimo arba veiksmo galimybes, kurių individas neaktualizuoja arba negali aktualizuoti. Šios galimybės yra vadinamojo “laisvojo kūrybingumo� šaltiniai. Neįsisąmonintų fenomenų tyrinėjimas yra nuostabiai susijęs su kūrybiškumu.
...įžvalga ateina pereinamuoju laikotarpiu tarp darbo ir poilsio. [...] Atrodytų, tarsi prasidėjęs intensyvus susikaupimas ties problema, t. y. mąstymas apie ją bei pastangos išspręsti, tęstųsi toliau, tačiau kartu manyje bręstų kažkoks naujas sprendimas, skirtingas nuo to, kurį bandau atrasti sąmoningomis pastangomis. Tokia įtampa neretai būdinga kūrybos procesui. Jeigu būsime pernelyg užsispyrę, dogmatiški ar prisirišę prie ankstesnių išvadų, niekuomet į sąmonę neįsileisime naujo elemento ir taip niekada neleisime sau atrasti pažinimo, esančio kitame mūsų vidinio pasaulio lygyje. Tačiau įžvalga dažniausiai negali užgimti, kol sąmoninga įtampa nebus atpalaiduota. Taip prieiname prie daugeliui žinomo reiškinio, kuris parodo, jog pasąmonės proveržiui reikalinga kaita tarp valingo ir intensyvaus darbo ir atsipalaidavimo, o įžvalga dažniausiai užgimsta [...] būtent to perėjimo metu.
Daugeliui žmonių būdinga vienumos baimė yra mūsų laikų bruožas: būti vienam reiškia socialinę nesėkmę. Niekas nebūtų vienas, jei tik galėtų. Dažnai man ima atrodyti, kad žmonės, gyvenantys šioje modernioje, beprotiškoje civilizacijoje, tarp nuolatinio radijo ir televizoriaus ūžesio, pasiduodantys bet kokios rūšies stimuliacijai [...], labai sunkiai leidžia pasąmoningai įžvalgai prasiveržti į sąmonę. Aišku, kai asmuo bijo būti iracionalus, t. y. bijo nesąmoningos patirties, jis stengiasi būti labai užsiėmęs, panirti į aplinkinį “triukšmą�, vengia nerimo dėl vienumos, nuolat kur nors nukrypdamas. Kierkegaardas tai gražiai lygina su Amerikos naujakuriais, kurie naktį mušdavo puodus ir keptuves, siekdami sukelti kuo daugiau šurmulio ir atbaidyti vilkus. Akivaizdu: jei norime patirti nesąmoningas įžvalgas, turime gebėti atsiduoti vienumai.
Kai aš imuosi rašyti ką nors man svarbaus, pastebiu, kad prieš tai dvidešimt minučių pameditavus mano pasaulis tampa pernelyg tvarkingas ir organizuotas. Ir tuomet nebeturiu apie ką rašyti. Mano susitikimas tarsi išgaravo į orą. Visos “problemos� išspręstos. Be abejo, jaučiu palaimą, tačiau rašyti negaliu.
Labiau mėgstu ištverti chaosą ir susidurti su “sudėtingumu bei keblumu�, kaip tai vadina Barronas. Tuomet šis chaosas skatina mane ieškoti tvarkos, grumtis su juo, kol atrasiu gilesnę esminę formą. Manau, kad tuo metu įsitraukiu į procesą, kurį MacLeishas vadina grumtynėmis su pasaulio tyla ir beprasmybe. Įsitraukiu tol, kol jis įgaus prasmę, kol išgirsiu tylos atsakymą, kol nebūtis taps būtimi. Ir tik po rytinio rašymo galiu medituoti, panaudodamas meditaciją tikrajam jos tikslui - protui ir kūnui atsipalaiduoti.
Sapnai, kaip ir pranašystės, vertingi ne todėl, kad jie suteikia konkretų atsakymą, bet todėl, kad atveria naujas psichinės tikrovės sritis, išmuša mus iš įprastinių vėžių ir nušviečia naują mūsų gyvenimo sritį.
Manyčiau, jog teiginys “žmogaus galimybės yra neribotos� atima energiją. Jeigu priimtume jį už gryną pinigą, tuomet neliktų jokios realios problemos. Gali tiesiog atsistoti, sugiedoti “Aleliuja� ir eiti namo. Tokios neribotos galimybės anksčiau ar vėliau įveiks kiekvieną problemą. Tuomet liks tik laikini sunkumai, kurie savaime išnyks atėjus tinkamam metui. [...] toks teiginys iš tiesų įbaugina klausytoją. Tarsi pasodintum žmogų į baidarę ir paleistum į Atlanto vandenyną Anglijos link, džiaugsmingai šūktelėdamas: “Nėra jokių ribų, viskas įmanoma!� Joje sėdintis irkluotojas labai greitai suvokia, kad neišvengiamai tikra riba yra vandenyno dugnas.